Regardless of delusion, Meno Niša, Vilnius, Lithuania

On 8 February, 5 p. m., Meno Niša gallery opens an exhibition of one of the most colourful painters of the young generation, Paulius Šliaupa, titled “Regardless of Delusion”, which is a part of exhibition cycle “The Space of Art for Young Artists”.

Paulius Šliaupa actively works and surprises with his distinctive experiments in painting expressions. He makes photographs, draws in dry-erase crayons, and creates videos. Although actively participating in art fairs abroad and receiving international acknowledgements, Paulius Šliaupa spent almost two years working on his exhibition “Regardless of Delusion” which will be presented exclusively for his Lithuanian audience. The exhibition is composed of the author’s latest pieces of painting, as well as of his videos works and objects.

“To introduce the initial stage of creation of an artwork and show the process of its ‘crystallisation’, a video capturing urban and natural images and showing the conversion of a real image to abstraction will be demonstrated at the exhibition. While taking pictures and making videos, Paulius Šliaupa captures the environment and magnifies it up to an abstract image, which is then conveyed applying thick and textured layers of oils. At the exhibition, we are going to reveal even more stages of creation process. For this purpose, a part of the artist’s studio will be moved to the gallery together with some objects that are important in the creation process, but usually vanish until the artwork reaches its final stage”, intrigues the curator of the exhibition, Sonata Baliuckaitė.

Those who always ask what is depicted in abstract paintings will get answers in Paulius Šliaupa’s exhibition “Regardless of Delusion”, because they will discover the methods of “seeing” suggested by the artist himself; others will be able to create the story themselves or simply enjoy the paintings.

“Each abstract artwork by Paulus Šliaupa disguises a certain story or a narrative. Yet, some stories are described by the artist in a consistent and specific manner, while other works are often left untitled, as if suggesting that there is no objective seeing of an artwork. Objective can only be a particular viewer-observer”, says the curator of the exhibition, Sonata Baliuckaitė.

Paulius Šliaupa (born in 1990) is currently taking Master’s studies at the Vilnius Academy of Arts. In 2015, a solo exhibition of Paulius Šliaupa was showcased at the Meno Niša Gallery and International Art Fair ArtVilnius. Then there were numerous presentations at international art fairs in Paris, Budapest, Cologne, and Berlin where Šliaupa’s canvass and wood paintings won a myriad of positive evaluations. His paintings are already popular among German and French art collectors who have bought dozens of Paulius’ canvasses. Last year, the painting “A Grey Day” was successfully sold in an auction held by Rotary Club of Berlin, while the director of Position Berlin, out of all artworks exhibited at the art fair, bought namely Šliaupas’ “The Rituals of Light”. This year, the artist again is getting ready for participation in art fair in Berlin and Paris.

Paulius Šliaupa (g. 1990) – jaunosios kartos lietuvių tapytojas, jau spėjęs sulaukti pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. 

Menininkas dirba keliose srityse. Viena iš jų – tapyba, kurios bakalaurą įgijo 2013-aisiais Vilniaus dailės akademijoje (VDA). P. Šliaupa taip pat kuria video filmus, fotografuoja, rašo tekstus, o nuo 2016-ųjų studijuoja skulptūros magistrantūrą VDA. Menininkas surengė penkias asmenines parodas Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Rusijoje, Ispanijoje, Pietų Afrikos respublikoje. Be to, buvo sėkmingai pristatytas meno mugėse Vilniuje, Paryžiuje, Budapešte, Kelne ir Berlyne. Pastarojo miesto „Rotary“ klubo organizuotame aukcione buvo parduotas jo paveikslas „Pilka diena“.

Šliaupos tapyba – abstrakti, tačiau atsispirianti nuo gamtinių reiškinių. Menininkas stebi gamtos fragmentus: vandens tekėjimą, atspindžius, mirguliavimą, sniego blizgesį. Šie vaizdai giliai įstringa tapytojo sąmonėje, todėl pamažu redukuodamas atpažįstamus kontūrus jis imasi jausminio ir spalvinio jų perteikimo ant drobės. Menininką ypač domina šviesos potyriai, kuriuos, pasak jo,  „paprasčiausia perteikti vizualiai, plokštumoje ar erdvėje“. Tad juos ne tik tapo, bet ir imasi tiesioginio šviesos įamžinimo – fotografijos.

Grįžtant prie P. Šliaupos tapybos, dar vienas ryškus jos bruožas yra daugiasluoksniškumas. Kaip teigia pats menininkas, paveikslus jis „apaugina savo laiku“ – kasdien sluoksnį po sluoksnio užpildo po truputį tepamais dažais. Tam, lyg magas, renkasi ypatingą paros metą, kai šviesa krenta ypač švelniai – rytines valandas bei kelias valandas prieš sutemas. Daugiasluoksnis paveikslo kūrimas tam tikromis dienos valandomis virsta ritualu, kurio metu pagaunamas šviesos spindulys visam laikui lieka drobėje. Be to, sluoksniais sustingę dažai kuria reljefinį paveikslo paviršių, turtingą faktūrą, kuri pati meta šešėlius. Tad paveikslai veikia ne vien reprezentaciniame, bet ir realaus pasaulio lygmenyje.

Menininko sukurtose pastelėse taip pat žvelgiama į šviesos šaltinį. Tačiau technikos savybės lemia šių kūrinių subtilumą – šviesa matoma tarsi per rūką įžvelgiant blausius nežinomų objektų kontūrus. Iš retkarčiais pastelėms suteiktų pavadinimų sužinome, kad tai – namų, virtuvės, geležinkelio fragmentai. Taigi P. Šliaupos žvilgsnis slysta per šiaurietiškos melsvos šviesos kupiną pasaulį, o jo atspindžius palieka ant drobės ar popieriaus. 

Video kūriniuose P. Šliaupa domisi įvairiomis vandens formoms, su jomis vienaip ar kitaip susiduria darbuose pasirodantys veikėjai. Tai gali būti vaikai, ragaujantys pavasarines snaiges, ar mergina, banglente besiirianti per bangas. Visų jų susidūrimas su gamta yra lyg klasikiniuose paveiksluose vaizduotos alegorijos, nereiškiančios konkrečių asmenų. Taip ir P. Šliaupos veikėjai įkūnija įvairias būsenas: susižavėjimą, kaltę, džiugią nuostabą. Iš toli juos stebinti menininko kamera yra statiška, tačiau asociatyvus vaizdų montažas sukuria itin asmeniško pasakojimo jausmą.

Tekstas – Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Regardless of delusion

Nobody teaches you how to see. It seems that viewing is simply a leisure activity until you take a brush in your hand. Then your relation to the light changes. The viewer becomes a creator – you start to rethink and observe the light and not to take it as given. You remember how your village looked like in the mists of june. You start living by the senses, the reflections of the eye, which detract most of the attention. You start to feel the nuances of light..

Our consciousness perceives the world differently in various lights. Painting analyses the relationship between the passive and active imagination, which are stimulated by diverse lights. Natural light reminds us of different experiences than the fluorescent light. While sharing our experiences of the daylight cultural examples are often invoked. Interpretations of one light are blended with the other, there are no clear boundaries while remembering. Sitting in a hollow between the dunes in 2016-08-29 I thought about it:

Resonant silence. Unconscious memory. The white door is very close to the white-brown cabinets. People constantly feel guilty when they forget themselves and stop looking for various activities. The yellowness of drapes. Somewhere far away, a ray of light fell through the window, it possessed all the opportunities to witness the world and it coloured the drapes in yellow. In the evening, when it's dark, the light does not aid one anymore, one can no longer use the visual to wander away.

The flow of Merkys projected in the exhibition – the poetry of artificial light, the painted glass – the awakened freedom, the wallpapers from my studio, the thickened paint canvases – these are the objects that have become the contents of my memory. You can sense the stories behind them. How to modify the surface while using the time so that the object that you are creating would intertwine with the streams of information, the archetypal motifs, the tactility and the space for the viewers fantasy?

Sometimes light indicates the moments that resonate with our interior. These seconds seem unique but are very difficult to describe impersonally. Regardles the delusion of the always changing views and experiences there exists a constant which can only be felt. Works of art that visualize rather than simply depict the reality allow the viewer to experience a stronger sense of light. Often they balance between the presentation and representation – they become a reference. The more attentively and widely the viewer has observed the world, the more he can reflect and accommodate these references which are dissolving in the light with their own memories.

Objektyvaus matymo mitas

Niekas nemoko, kaip reikėtų matyti. Atrodo, jog tai laisvalaikio užsiėmimas, kol nepaimi teptuko į rankas. Tada ir pasikeičia santykis su šviesa – iš žiūrovo tampi kūrėju – pradedi ją permąstyti ir stebėti, o ne priimti kaip duotybę. Atsimeni kaip atrodė kaimas birželio mėnesį, vakaro rūkuose prie Merkio. Atrodo, jog imi gyventi juslėmis, akies refleksijomis, kurios atima beveik visą dėmesį. Pradedi jausti šviesos niuansus.

Skirtingose šviesose mūsų sąmonė skirtingai suvokia pasaulį. Tapyba seniausiai nagrinėja santykį tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės, kurias stimuliuoja skirtinga šviesa. Gamtos šviesa lydi vienus išgyvenimus, lempų – kitus, pasakojant apie potyrius gamtoje, neretai pasitelkiami kultūriniai pavyzdžiai, kurių sukūrimui naudojama lempų šviesa. Viena susimaišo su kita ir nusėda atmintyje, nebelieka aiškios ribos. Sėdėdamas dauboje tarp kopų 2016-08-29 mąsčiau apie tai:

Skambanti tyla. Nesąmoninga atmintis. Baltos durys tampa labai baltos šalia rudos spintos. Žmonės jaučiasi nuolat kalti, kai jie paskęsta savyje ir neįprasmina savęs aplinkoje. Užuolaidų gelsvumas. Kažkur toli, iš už lango atskriejo spindulys, kuriame glūdėjo visos galimybės pamatyti pasaulį, jis nuspalvino užuolaidą geltonai. Vakare kai tamsu, šviesa nebepadeda žmogui, nesufleruoja jam, jis nebegali pasitelkti regėjimo, kad nuklystų kažkur.

Parodoje projektuojama Merkio tėkmė - dirbtinės šviesos poezija, aptapytas stiklas – pažadinta laisvė, mano studijos tapetai, drobės nuaugusios dažais – tai objektai tapę mano atminties talpyklomis. Juose slypi istorijos, kurias galima nujausti. Kaip pasitelkiant laiką apauginti, o gal išgremžti plokštumas, kad jose persipintų informacijos srautai, archetipiniai motyvai, organiškumas ir erdvė žiūrovui?

Kartais šviesa pažymi akimirkas, kurios rezonuoja su mūsų vidumi ir atrodo nepakartojamos, tačiau kurias be galo sunku objektyviai nupasakoti kitiems. Meno kūriniai, kurie vizualizuoja, o ne vaizduoja realybę leidžia stipriau išgyventi šviesos potyrius, dažnai jie yra tarp prezentacijos ir reprezentacijos – tampa nuoroda. O kuo plačiau ir atidžiau žiūrovas yra stebėjęs pasaulį, tuo daugiau jis gali reflektuoti ir apgyvendinti šias nuorodas tirpstančias šviesoje savais atsiminimais.

Paulius Šliaupa